IŠTRAUKA IŠ TARPTAUTINIO GARSO ANIMACINIO KINO EKSPERTĖS, RUSIJOS ANIMACINIO KINO KURATORĖS, ŽURNALISTĖS NATALIJOS LUKINICH STRAIPSNIO ŽURNALE "KINOFORUM" (RUSIJA) Nr. 1-2002 m.

МИЛЛЕНИУМ И РЕ-АНИМАЦИЯ

(О героях и творцах новой анимации стран СНГ и Балтии)

Мультипликаторам ЛИТОВСКОЙ киностудии из-за экономических сложностей в последние годы пришлось совсем отказаться от традиционного пленочного кинопроизводства и окончательно перейти на видеоносители и компьютерную технологию, что, конечно, создает немало проблем для мастеров кукольной анимации. Однако возможности быстрого производства мультфильмов на компьютере и на видео позволили существенно сократить студийные затраты и привлечь к творческой работе молодежь. Кстати, почти все литовские мультфильмы последних лет сделаны дебютантами, пытающимися использовать любую заказную или прикладную работу для собственных художественных опытов, но далеко не все эти работы достигают художественных высот. От довольно однообразной заказной телепродукции и рисованных детских сериалов молодых аниматоров заметно отличаются по художественному стилю и мастерству исполнения авторские фильмы Альгирдаса и Аурики Селенисов "ВИЛЬНЮССКАЯ ДЕВУШКА" и "НЕРИНГА" из исторического цикла о легендарных женщинах Литвы. В них отчетливо видны попытки художников расширить 5-минутный формат заказных серий за счет метафоричности анимационного языка и выразительной пластики.

К сожалению, проблемы поиска коммерческих заказов постоянно отвлекают от самостоятельной авторской работы худрука мультобъединения Литовской киностудии Илью Березницкаса. За последние годы известный режиссер и карикатурист создал лишь один лирический фильм по собственному сценарию "ДЕДУШКА И БАБУШКА", который напомнил о нереализованом авторском потенциале опытного мастера. Зато верной своему художественному амплуа вот уже лет двадцать остается знаменитая литовская художница Ниеле Валадкявичюте, которая в последние годы представила на фестивальный экран два новых авторских фильма "СТРАННОЕ ВРЕМЯ" и "СЕЗАМ, ОТКРОЙСЯ". Обе ленты, созданные Ниеле по сценариям ее сестры Элигии Валадкявичюте, в большей степени являются анимационным воплощением философской станковой графики художницы-авангардистки нежели самостоятельными кинопроизведениями, хотя каждое из них несет особый энергетический заряд и имеет свою драматургическую форму. Но несомненно радует факт творческой самоотверженности постановщицы, отстаивающей свои авторские позиции в атмосфере общей коммерциализации литовской анимации.

Наталья ЛУКИНЫХ, журнал «Кинофорум», № 1-2002 г.

*******************************************************

„Kūrybos esmė – visada išlikti laisvam“. Prisiminimai apie animatorių Zenoną Šteinį

2013-05-20

Rubrikose: Kultūra » Komentarai ir pokalbiai Kultūra » Kinas ir fotografija

Dailininkas animatorius Zenonas Šteinys.

Nuotrauka iš K. Bidočiūtės asmeninio archyvo

„Zenono būtasis laikas jam jau leidžia visada būti esamuoju“, – taip buvo rašoma viename straipsnyje sužinojus, kad visi Zenono Šteinio draugai, kolegos, gerbėjai rinksis lydėti jo į paskutinę kelionę. „Kai Zenono nebeliko, išnyko visos geros bendravimo tradicijos, pasikeitė animatorių tarpusavio santykiai... visi susvetimėjo... Zenoną Šteinį galima tapatinti su gerais laikais...“ – pasakojo Aurika ir Algirdas Seleniai. Rodos, visai neseniai dailininkas Zenonas Šteinys buvo tas traukos laukas Užupyje, kurio pusrūsio kambarėlyje lankydavosi žymūs menininkai. Dabar, kai jo nebėra daugiau nei dešimt metų, norėtųsi tą Zenono buvimo laiką prisiminti, apmąstyti. Apie tai ir apie lietuvišką animaciją su režisieriais, animatoriais, dailininkais Aurika ir Algirdu Seleniais kalbėjosi Kristina Bidočiūtė.

Esate žymūs režisieriai, dailininkai, animatoriai. Kas ir kokiu būdu pažadino Jūsų talentą? Ar jis egzistuoja kaip apibrėžtasavybė?

Algirdas. Tikiu tuo, jog talentas duodamas iš aukščiau, su juo gimstame. Talentas – ypatinga misija, menininkas – tarpininkas (stalkeris) tarp aukščiausiojo (išminties ir informacijos lauko, kaip tą jėgą vadina astrofizikai) ir žmonių; tai – ypatinga misija, reikalaujanti didelės dvasinės ir fizinės energijos, todėl ir menininkų likimai būna gana dramatiški.

Algirdai, kaip Jūsų gyvenime atsirado poezija, satyrinės proza? Ar tam vis dar lieka laiko?

Algirdas. Brodskis sakė, jog poezija – žodinės stichijos antplūdis, aš jam pritariu. Noriu pasakyti, jog žodis stichija skamba panašiai kaip rusiškas žodis stichi – eilėraščiai. Ta stichija, kaip gamtoje, taip ir žmoguje, atsiranda nuo didelės įtampos: priešingų elektros krūvių, šiltų ir šaltų atmosferos sluoksnių susidūrimo. Ir vėl – čia poetas yra tų krūvių (būties krūvių) generatorius ir transformatorius. Tai gali savaime atsirasti ir savaime pradingti, tai ypatinga psichinė būsena. Satyra – tai kitas požiūrio aspektas į rimtas problemas, apskritai kūrybinis procesas, savotiškas paties menininko dvasinis apsivalymas. Rezultatas padeda apsivalyti ir vartotojams. Dėl didelio užimtumo animacinio kino žanre kuriu laisvalaikiu, arba, jei tiksliau, – tada, kai „užplaukia“. Realizuoti galiu tik trumpo žanro kūrinius: noveles, miniatiūras. Užrašau nuolat, po kurio laiko peržiūriu, ką parašęs, ir perkeliu į kūrinį. Apskritai rašymas, kaip ir visa kita – Dievo dovana, su visomis teigiamomis ir neigiamomis pasekmėmis.

Aurika, dirbote dailininke, asistente prie Zenono Šteinio kuriamų filmų: „Dosnumas“, „Kadaise Lietuvoje“, „Ironmedis“, „Batas“. Kaip apibūdintumėte jo kūrybą?

Aurika. Z. Šteinys turėjo savitą, ryškiai išsiskiriančią iš kitų to laikmečio kuriančių animacinio kino kūrėjų, stilistiką. Jo animacijai būdinga poezija, filosofija, gili išmintis bei lietuviška dvasia. Filmams būdinga sodri spalvinė gama, išraiškinga animacija, turtinga vaizdinė kalba. Temos, kurios yra paliestos jo filmuose, aktualios ir jaudinančios iki šiol. Jo filmų personažai – besiblaškantys gyvenimo verpetuose, ieškantys, siekiantys, kovojantys, besiaukojantys – galbūt autorius tapatindavo tai su savimi. Z. Šteinio filmai buvo kuriami pagal iš anksto sukurtą filmo kadruotę, vėliau, vykstant filmo gamybai, atsirasdavo filmo scenų interpretacijų, pakeitimų. Mano nuomone, Z. Šteinio kūrybos esmė – visada išlikti laisvam kūrybiniame procese, vengti banalumo, kūriniuose atskleisti tai, kas tau, kaip kūrėjui, svarbiausia, išgyventa, išskaudėta.

Ar Zenonas Šteinys buvo reiklus sau ir su juo dirbančiai komandai? Ko iš Zenono išmokote?

Zenono Šteinio autoportretas.Nuotrauka iš K. Bidočiūtės asmeninio archyvo

Aurika. Kurdamas filmus, Z. Šteinys siekė tobulumo, buvo reiklus tiek sau, tiek visiems, dirbantiems prie jo filmų. Dailininkai animatoriai – ne visada sugebėdavo animuoti-judinti filmo personažus, filmo veiksmą taip, kaip įsivaizduodavo filmo autorius. Dažnai atskiros filmo scenos būdavo perkuriamos po kelis kartus. Kurdamas personažus, filmo fonus, Zenonas taip pat ieškojo tinkamiausio sprendimo: darė daug eskizų, spalvinių variantų, kol atrasdavo tinkamiausią atskleisti savo sugalvotai idėjai. Animacijos kolektyve Z. Šteinys buvo gerbiamas, santykiai tarp visų darbuotojų buvo paprasti, draugiški, nuoširdūs, laisvi. Iš Z. Šteinio išmokau, supratau, kad animacija turi plačių vaizdinės išraiškos galimybių, kuriomis gali atskleisti beveik visus fantazijos sumanymus, kad tai laisvesnė erdvė tikrajai kūrybai, kurią kuria pats autorius. Taip pat išmokau ir susipažinau su animacinio kino kūrybos ir gamybos virtuvėsypatybėmis, kurios galbūt vėliau mane pastūmėjo kurti autorinius animacinius filmus.

Iki šiol daugelis Zenoną Šteinį prisimena kaip vieną iš žymiausių režisierių, lietuviškos animacijos pradininkų. Jis – puikus dailininkas, karikatūristas. Su kokiais prisiminimais susiduriate išgirdę Zenono vardą?

Aurika ir Algirdas. Tuo metu Lietuvos kino studijoje, kai dirbo Z. Šteinys, animacijos kolektyvas buvo pats draugiškiausias visoje kino studijoje. Zenonas buvo suorganizavęs popietinės arbatos gėrimo tradicijas, kurių metu visi animacinio kino kūrėjai, darbuotojai turėjo galimybę atsitraukti nuo darbų ir tarpusavyje pabendrauti. Tai buvo (dėl kolektyvinio draugiškumo ir tarpusavio šiltų santykių) „aukso“ amžius animacijai, animacinio kino kūrėjams. Kai nebeliko Zenono, išnyko visos geros bendravimo tradicijos, pasikeitė animatorių tarpusavio santykiai... Visi susvetimėjo. Z. Šteinį galima tapatinti su gerais laikais...

Daugelio kolegų Zenonas Šteinys įvardijamas kaip filosofinės animacijos meistras, ieškantis gilesnių apibendrinimų. Jo animacinis filmas „Dosnumas“, manoma, kadaise nubrėžė naujo stiliaus kryptį ir nepriklausomybę. Įdomu išgirsti ir Jūsų nuomonę...

Aurika. Z. Šteinys animacinį filmą „Dosnumas“ skyrė savo mamos atminimui. Filmas apie medį – obelį, kuri visą save paaukoja žmogui, jo išgyvenimui... Obelis kaip mama, kuri viską paaukoja savo sūnui. Lietuvos animacijai, filosofinė, poetinė animacija buvo nauja, nes kiti režisieriai tuomet kūrė tradicinius animacinius filmus. Manau, kad ir vėliau kuriantiems animacinio kino režisieriams Z. Šteinio kūryba padarė įtaką ir nubrėžė naujo stiliaus kryptį. Deja, kol kas Lietuvoje esame vieninteliai Z. Šteinio poetinio, filosofinio kino žanro tęsėjai. Kadangi Algirdas Selenis yra poetas, rašytojas, jam tai dvasiškai labai artima.

Ar galima Zenono bohemišką laikyseną sieti su to laikotarpio pasyviu maištu prieš sistemą?

Aurika. Manau, kad Zenono gyvenimo stilių, kūrybą galima laikyti maištu prieš sistemą. Kad ir kokioje santvarkoje žmogus gyventų, tik su laisva siela gali sukurti tikrus meno kūrinius. Be to, Zenonas turėjo ir asmeninių išgyvenimų, nors visada buvo apsuptas draugų, bet jautėsi vienišas... Labai jaudinosi dėl nesančio ryšio tarp jo ir dukros...

Ar pritariate minčiai, kad kino kalba ir žodis visiškai konfliktuoja? Ar iš tiesų vaizdai nepasiduoda žodiniam aprašymui?

Aurika ir Algirdas. Vaizdai žodiniam aprašymui galbūt ir pasiduoda, bet ne visada gali surasti reikiamų žodžių, kurie nusakytų vaizdą. Giluminiuose sluoksniuose žodis ir vaizdas nekonfliktuoja, nes, fizikiniais dėsniais matuojant, yra tie patys energetiniai principai. Tikro kūrinio supratimas pagrįstas jutimu.

Galbūt Jums žinoma, kas buvo didieji Zenono Šteinio autoritetai kūryboje? Iš ko jis mokėsi?

Aurika. Kiek atsimenu, Z. Šteinys domėjosi ne tik animaciniais filmais, bet ir vaidybiniais. Jo mėgstami filmai buvo „Legenda apie Narajamą“ (rež. Shohei Imamura), A.Tarkovskio filmai. Iš animacinių – J. Noršteino.

Kas Jums, kaip režisieriams, būtų tikras kūrybinis iššūkis?

Algirdas. Mums kiekvienas naujas kūrybinis sumanymas – savotiškas iššūkis, nes kiekvieną sykį tartum pradedi iš naujo, keliame naujų uždavinių, tikslų. Apskritai, kuo didesnis medžiagos (realizavimo priemonių) ir temos pasipriešinimas – tuo įdomiau. Menkomis, paprastomis priemonėmis pasiektas aukštas rezultatas – vertybė. Šiais laikais Lietuvoje didžiausias iššūkis išgyventi kuriant.

Kokios, Jūsų nuomone, būtų Zenono Šteinio dailės ir kino sankirtos, sąsajos? Ar tai buvo jam dvi atskiros meno sritys, ar papildančios viena kitą?

Aurika. Manau, kad animacija ir dailė jam buvo dvi skirtingos sritys. Dailėje jis labiau atsipalaiduodavo. Animacinių filmų kūrimas buvo jo tikrojo dvasinio pasaulio atsiskleidimas. Bet viena ir kita sritis buvo jo pasaulis, kuriame, manau, jis jautėsi savimi.

Ką manote apie jaunųjų režisierių kūrybą? Kas joje stipru, ko pasigendate?

Algirdas. Animacinio kino mokyklose (Dailės akademijoje, Dizaino kolegijoje) trūksta gerų dėstytojų, asmenybių. Akademijoje nematau aiškaus tikslo, kas yra ruošiami: ar animacinio kino režisieriai, ar animatoriai, ar animacinio kino dailininkai? Visko po truputį, o rezultato – jokio. Į studijas įstoja nemažai atsitiktinių žmonių, siekiančių vien Dailės akademijos diplomų, nes, mano nuomone, į animacijos studijas įstoti daug lengviau nei kitas specialybes. Taigi animacinė akademija neparuošia nei gerų kūrėjų, nei gerų amato specialistų – tik žinovus blogąja prasme. Manau, kad naujai „iškeptiems“ specialistams stinga intelekto, meninio, estetinio išprusimo, elementaraus gebėjimo piešti, talento. Mano nuomone, turėtų būti daug griežtesnė atranka per stojamuosius egzaminus. Daugelis apie save gana geros nuomonės, bet rezultatai nieko gero neparodo. Nesusergama animacijos liga. Nemažai plagiato, paviršutiniškų, net primityvių darbelių, o šiuolaikinės animacijos technikas (3 D ir kt.) išmano gana paviršutiniškai. Iš gabesnių, įdomesnių animatorių galiu paminėti Skirmą Jakaitę, kuri dar „turi skonį“. Iš jaunųjų – Ievą Miškinytę, kuriai dar dirbti ir dirbti. Pagal baigusiųjų skaičių – tai tragiška statistika.

Ar lietuviškai animacijai ir jų kūrėjams skiriama pakankamai dėmesio?

Algirdas. Man su Aurika žiniasklaidos, spaudos, TV, kino žiūrovų dėmesio užtenka. Dėmesį reikia pelnyti, taip pat reikia mokėti būti matomiems. Mūsų interneto svetainę „Animacijos studija“ per 2012 m. aplankė 4 500 lankytojų. Vien tik „Eglę...“ YouTube peržiūrėjo beveik 38 000 žiūrovų (puikūs atsiliepimai). Mūsų filmų susiranda Lietuvos ir užsienio roko muzikos ansambliai, kiti animacinio kino gerbėjai („Eglę“ ir kt.). Tai leidžia manyti, kad mūsų kūryba yra gana šiuolaikiška, nors, žinoma, konkurentai bando įrodyti priešingai. Mūsų filmai rodomi įvairiose pasaulio šalyse, taip pat minimi enciklopedijose, kataloguose, internete. Studijos NOMINUM eksperimentas parodė, jog manimi GOOGLE paskyroje per vieną valandą domėjosi per 700 lankytojų iš viso pasaulio. Dalyvavome reikšminguose pasauliniuose kultūriniuose renginiuose, konkursiniuose festivaliuose, forumuose, mugėse. Filmus rodė garsioji Paryžiaus Cinemateka, Dom Kino Maskvoje ir t. t. Deja, savoje šalyje pranašu būti sunku. Didelė trintis dėl pinigų tarp kino žanrų, tarp kolegų. Apie kokį auditorijos žinojimą kalbame? Ant pinigų mūsų veidų dar nespausdina. O kas apskritai Lietuvoje yra žinoma? Ar žino J. Budraitį, B. Bapkauską, J. Miltinį, ir daugybę pasaulinio garso Lietuvos rašytojų, dailininkų, fotografų. Žino tuos, kuriuos kiekvieną dieną rodo per TV. Ir, deja, dažnai žino tik tuos, kurie nėra verti. O tai, kad mums suteikiamas mažas finansavimas, parodo, jog mes tiesiog neįeinam į korupcines schemas. Tačiau labai skųstis negalime, nes daugelį mūsų projektų parėmė valstybė – Kultūros rėmimo fondas. Daugelis ir kitų kino žanro atstovų, deja, nežinomi plačiajai auditorijai, žinomi tik tarp savų.

Kokių esminių panašumų ir skirtumų galėtumėte įvardyti tarp Zenono Šteinio ir kitų, tuo laiku sukurtų animacinių filmų? Kuo iš esmės skiriasi šiuolaikinė animacija nuo senosios?

Algirdas. Tikras meno kūrinys visada yra ir bus šiuolaikiškas. Gerų kūrinių daug mažiau nei blogų ar madingų. Ar madingas kūrinys yra meno kūrinys, parodys laikas. Zenonas neabejotinai talentingas kūrėjas: „Dosnumas“ – lietuviško meno šedevras. Ko iš tiesų negalima pasakyti apie daugelį šiuolaikinių Lietuvos animacinio kino atstovų. Kartais apibūdinimas, jog kūrinys nešiuolaikiškas – komplimentas.

Jūsų animaciniai filmai yra pelnę ne vieną apdovanojimą įvairiuose kino festivaliuose. 1999 m. buvo įteiktas Zenono Šteinio vardo prizas tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ Lietuvoje. Ką Jums reiškia šis apdovanojimas?

Aurika ir Algirdas. Į festivalį nuėjome pėsčiomis (iš Šeškinės iki „Lietuvos“ kino teatro), nes neturėjome nė cento. 500 Lt premija – tuo metu dideli pinigai. Mums tai buvo pirmas ir labai reikšmingas apdovanojimas.Zenono Šteinio vardo prizo apdovanojimas už animacinį filmą „Nykšt-pykš-tukai“ buvo ir tebėra didelė garbė ir pasididžiavimas. Tik labai gaila, kad šio vardo prizo nebeliko...

Kokie Jūsų ateities planai, tikslai ir iššūkiai?

Algirdas. Turime sukūrę daug projektų, tikimės juos įgyvendinti... O ar pavyks – vienas Dievas žino... Kol kas bandysime užbaigti pradėtus darbus. Didžiausias iššūkis – išgyventi...

Ar pavyktų keliais sakiniais charakterizuoti Zenoną Šteinį? Kokie jie galėtų būti?

Aurika ir Algirdas. Laisvas, nepriklausomas žmogus, besiblaškantis gyvenimo sūkuryje. Visa savo esybe tikras dramatiškų likimų kūrėjas, menininkas.

Labai sveikintinas Jūsų poelgis – parašyti prisiminimus apie Zenoną Šteinį.

Kalbėjosi Kristina Bidočiūtė

Bernardinai.lt

ZENONAS ŠTEINYS IR JO AUTORINIO FILMO "DOSNUMAS" KŪRYBINĖ GRŪPĖ (LIETUVOS KINO STUDIJA 1988 METAI)

Fotografijojoje nuo viršaus iš kairės į dešinę: Henrikas Vaigauskas; Raminta Šumskytė; V. Gilius; Violeta...; Albinas Šimanauskas; Sandra Vidmontė; Alfonas Triškus; Vincas...; Audra Matukienė; Rita Anskaitienė; Skirmantė Jakaitė; Aurika Medžikauskaitė-Selenienė; Zenonas Šteinys; Šarūnas Jakštas; Algirdas Martinaitis.

*****************************************************

Poalbis su Aurika ir Algirdu Seleniais:

„Mums visada buvo įdomu ne tik parodyti, kad mes išsiskiriame iš kitų tautų, bet ir turime daug bendro“

Autorius: Indrė Matiuliokaitė Data: 2013-08-19 KINFO

Aurika ir Algirdas Seleniai ir jų šuo Džiugas
Marinos Juralevičiūtės nuotrauka

Vieną šiltą vasaros popietę viešėjome animacijos studijoje pas kūrėjus Auriką ir Algirdą Selenius ir kalbėjomės apie jų kūrybinio kelio pradžią, džiaugsmus ir rūpesčius, nuveiktus ir dar tik planuojamus darbus, pasiekimus ir įvertinimus bei pačios animacijos subtilybes.

Kaip pradėjote kurti animaciją?

Algirdas: Aurika pirma pradėjo, aš iš paskos.

Aurika: Aš jau buvau įstojusi į Dailės Akademiją, kai laikraštyje pamačiau skelbimą, kad renkami žmonės, kurie nori dirbti filmuose kaip animatoriai ir dailininkai atlikėjai. Buvo kokie 1987-ieji metai. Taip daugybę metų dirbau su įvairiais projektais. Paskui jau 1997-aisiais pradėjome patys su Algirdu kurti filmus. Pirmasis buvo „Arkliavagio gudrybė“, sukurtas pagal Algirdo humoristinę novelę. Iki 2003 metų darbavomės Lietuvos Kino studijoje, o šiai žlugus, tęsėme darbą jau savojoje, įkūrėme VšĮ „Animacijos studija“.

Algirdas: Aš apskritai negalvojau, kad kada nors atsidursiu kine ir būsiu vadinamas režisieriumi bei tapsiu profesionalu. Mokiausi dailės, eksternu baigiau Stepo Žuko technikumą. Tuo mano formalus išsilavinimas ir baigėsi, prasidėjo „gyvenimo universitetai“. Jei rimtai, tai mokiausi bekurdamas. Man labai pasisekė – su Aurika susipažinau ir iš karto atėjau į norvegų projektą. Kaip tik atsirado galimybė sukurti debiutinį filmą, gavome pinigų. Iki tol „Veido“ žurnale trejus metus rašiau satyrinius kūrinius. Su Aurika ėmėmės animacijos su didžiuliu entuziazmu ir aš mokiausi, kurdamas kiekvieną filmą.

Aurika: Daugiausiai dirbu su grafika, personažus paišau, štrichuoju.

Algirdas: O aš dirbu su filmo dizainu, tonais, sprendžiu, ką prislopinti, ką iškelti, paryškinti. Visa tai darydavome Kino studijoje su kompiuterininkų komanda, o dabar pats pramokau. Ir montažą darau.

Animatorius Algirdas Selenis
Marinos Juralevičiūtės nuotrauka

Kodėl praeities, lietuvybės temos tokios dažnos Jūsų filmuose?

Algirdas: Kaip pastebėjo garsi Rusijos žurnalistė Natalija Lukinicha, taip yra visoje possovietinėje erdvėje – ko ilgus metus negalėjome daryti, to ir buvo imtasi. Apskritai žurnalistikoje ar fotografijoje yra svarbu turėti savo temą. Mes lygiai taip pat siekėme ją atrasti, norėjome po savęs palikti ką nors vertingo. Kiti pradėjo kurti amerikietiškos stilistikos animaciją, „Peliuko Mikio“ tipo greitai sukuriamus animacinius filmukus. Mes irgi padarėme keletą tokių – tai „Arkliavagio gudrybė“, „Nykšt-pykšt-tukai“. Tada nusprendėme, kad laikas sustoti, tokių filmų jau sukurta daug ir nieko jais nenustebinsi. Reikia daryti tai, kas mums artima, ką mes iš tiesų gerai žinome, kas kyla iš mūsų gilios tautinės atminties. Kadangi aš – vilnietis, pagalvojau, kad Vilniaus tema gali buti įdomi. Pradėjome naudoti sudėtingesnę stilistiką, koloritą bei filosofinę poetinę tematiką ir sukūrėme „Vilniaus mergelę“ Aldonos Liobytės pasakos motyvais. Mums visada buvo įdomu ne tik parodyti, kad mes išsiskiriame iš kitų tautų, bet ir turime daug bendro. Filme yra gotikinių požemių su daugybe durų. Pagrindinė mintis – ne visos jos atsiveria į laimę, reikia rasti savo duris.

Vėliau po truputį gimė legendinių Lietuvos moterų ciklas. „Vilniaus mergelę“ mes kūrėme devynis mėnesius, o filmo trukmė yra tik penkios minutės. Buvo tokia absurdiška sistema, gaudavome lėšų sukurti griežtai penkių minučių trukmės ir ne ilgesniam animaciniam filmukui. Užsienio festivalio metu kolegos stebėdavosi, kaip mums tai pavykdavo. Kai kurie filmai buvo suplanuoti ilgesni, tad teko negailestingai trumpinti.

Toliau sukūrėme „Neringą“. Šiame animaciniame filmuke tautodailės meną derinome su šiuolaikine grafika, ir tai nėra tik piešta animacija, ten galite pamatyti ir trijų dimensijų animacijos, fotografijos. Aš, kaip režisierius, norėjau, kad visi žmonės, prisidėję prie mūsų filmų, pasijustų bendraautoriais. Sukūrę animacinio filmuko foną, atiduodavome jį kompiuterininkų komandai, kurie po ilgų ieškojimų užpildydavo jį įvairiomis detalėmis, tekstūromis.

Sukurti „Žemaičių Pramotę“ buvo Aurikos idėja, juk ji yra žemaitė iš Telšių. Greitai suradome J.Šliūpo pasaką apie žemaičių pradžią, kupiną įdomių detalių, Senojo Testamento motyvų. Perskaičiau, kad ta žemaičių promotė gyveno geležinėje pilyje danguje. Kas tai per pilis – man abejonių nekilo. Angelus vaizdavome panašius į ateivius. Šis filmas buvo labai populiarus ir mėgstamas, apkeliavo daugybę festivalių, surado daug draugų įvairiose tautose – tiko ir žydams, ir musulmonams.

Tada ėmėmės pasakos „Eglė žalčių karalienė“, kurią visi žinome. Įdomu, kad yra net šimtas penkiasdešimt jos versijų.

Animacijos kūrybos užkulisiai
Marinos Juralevičiūtės nuotrauka

Ar tai lietuviška pasaka?

Algirdas: Taip, lietuviška, labai archajiška. Joje randama ir senosios religijos apraiškų, mito elementų.

Vėl reikėjo tilpti į penkias minutes. Suradau sprendimą – naudoti „pseudo polikadrą“. Kadras dalinamas pusiau ir ekrane tuo pačiu metu vyksta du veiksmai, pavyzdžiui, rodomas šiapusinis ir anapusinis pasauliai. Filme gausu tautodailės ir senosios gerosios grafikos elementų. Bendradarbiavome su folkloro grupe „Kūlgrinda“ ir Jonu Trinkūnu. Jų apeiginės dainos labai pagyvino filmą, sustiprino emociją.

Aurika: Tam filmui jau dešimt metų, bet jis aktualus ir rodomas įvairiose šalyse iki šiol. Mums malonu, kad filmai toliau gyvena ir rodomi įvairiose vietose. Štai „Eglės žalčių karalienės“ fone grojo Čekijos roko grupė „Alaverdi“.

Algirdas: Klaipėdoje Jūrų šventės metu jį taip pat rodė per delfinų pasirodymą. Mums įdomios naujos erdvės, kur rodomas filmas, gera stebėti, kaip filmai gyvena savo gyvenimą. Tam ir dirbam, mes esame tarpininkai tarp žiūrovo ir aukštesnių jėgų.

Ar Jūsų filmai skirti suaugusiems ar vaikams?

Algirdas: Kai sakai „filmai suaugusiems“, netiksliai nusakai, tai ne erotiniai filmai, tai – filmai visai šeimai. Tėvams įdomu, ir vaikui įdomu, ir senelė ateis pažiūrėti. Dažnai mūsų klausia, o kodėl jūs nekuriate vaikams? Mes kuriame vaikams! Tik nereikia jų dirbtinai suvaikinti ir galvoti, kad jie nieko nesupranta. Dažnai miniu pavyzdį iš savo vaikystės, kai pats dar lankiau darželį ir mums, keturmečiams, auklė skaitė „Odiseją“ ir „Tris muškietininkus“, o ne „Tris paršiukus“. Man išliko gilus įspūdis, pats tikriausias. Susidūrimas su suaugusiųjų pasauliu vaikui yra labai įdomus.

Už animacinį filmą „Čigonas ir drakonas“.
Marinos Juralevičiūtės nuotrauka

Ką dabar veikiate? Su kokiu projektu dirbate?

Aurika: Dabar mes kuriame „Pasakos apie narsųjį Domertą“ antrąją dalį, nes netilpome į vieną šešių minučių filmą, sukurtą 2010 metais. Tuomet iš valstybės biudžeto gavome pinigų paskutinį kartą, vėliau mus užklupo mokesčių reforma, iš gautos sumos trečią dalį teko sumokėti mokesčiams.

Kokia valstybinio finansavimo situacija, ar kas nors pasikeitė?

Algirdas: Niekas nepakito. 2008-aisiais mes svajojome apie Kino centro įkūrimą, tačiau jį įkūrus, lėšų nebegavo nei animacija, nei trumpametražė dokumentika. Dar 2007 metais paramą gavo keturi projektai, 2008 – nei vienas, tada 2009 – du, vėliau – po vieną… O dar randasi jaunųjų kūrėjų. Gerai, kad mes dar turime jėgos ir užsispyrimo kurti.

Aurika: Jaunimui nėra perspektyvų Lietuvoje.

Algirdas: Jauniesiems reikia šeimas kurti ir užsidirbti. Jie arba į užsienį išvažiuoja, arba išeina dirbti į kitas sritis. Mes išradingi – pastebėjome Kultūros rėmimo fondą, sugalvojome elektroninės knygos forma padaryti animacinį filmą „Jūratė ir Kastytis“, dar dirbame su įvairiais edukaciniais projektais.

Eksperimentinį trumpametražį filmą „Magas“ sukūriau naudodamas fotografijas. Kai kam šitas animacinis filmas patinka net labiau nei visi mūsų piešti filmai, nežinau, ar tai gerai ar blogai. (Juokiasi.) Bet smagu, kad yra toks kūrinėlis. AKIM ( Aukštosios kultūros impulsai mokykloms) projektui su moksleiviais „Tapk animacinio kino personažu“ jis labai tiko. Jis sukurtas pasitelkus paprastas priemones. Moksleiviai juda ir čia pat patys mato rezultatą, tada jie užsidega, mato, kad gali ieškoti, atrasti, kurti…

O ar kuriate komercinius animacinius filmus?

Algirdas: Ačiū Dievui, ne. (Juokiasi.)

Aurika: Anksčiau, dar Lietuvos Kino studijos gyvavimo laikais, aš dirbau kuriant vaidybinius filmus.

Algirdas: Dabar kuriame užsklandą vienai naujo televizijos sezono laidai.

Ar Jūsų filmai turi atpažįstamą braižą?

Algirdas: Manau, taip. Aurika net į save panašius personažus nupiešia. (Juokiasi.) Pavyzdžiui, Eglę žalčių karalienę.

Ačiū už pokalbį!

Animatorių Selenių filmografijoje dar daugybe darbų, kurių mes čia neaptarėme. Kviečiame pavartyti svetainės www.animacijosstudija.jimdo.com puslapius. Čia rasite minėtų ir nepaminėtų animacinių filmų ištraukų, literatūros, poezijos, ir dar daug ko įdomaus, kas galbūt Jums nuties takelį į lietuviškos animacijos pasaulį.

******************************************************

1. ŽIUŽELINIS 2. PIRMUONYS

Piešinių autorius Algirdas Selenis

FELJETONAS

Algirdas Selenis

KINO BAKTERIJŲ ŽIBURĖLIS

Internetu gavau kvietimą: 2012 m. gruodžio 28 d., Vileišio g. 18 N įvyks Kino Bakterijų žiburėlis. Visos ištvermingosios kino bakterijos kviečiamos susiburti į vieningą koloniją ir pasidžiaugti išlikimu bei bendraujant, šokant, dainuojant, uliojant pratęsti tolesnį sėkmingą kolonijos vystimąsį. Vadinasi valdininkų arba kitokių antibiotikų nebus. Antibiotikas – žodžių antis ir biotikas junginys. Tad smegenų niekas nepudrins ir bijoti nėra ko.Tik reikia prisiminti, jog esi žiuželinis. Tad palikite savo tripanasomas namie, pamirškite visas intrigas ir baimes, ir varykite į pobūvį. O tam, kad gyventumėte taikiai, vartokite BIFIDINĄ, kuris palaiko žarnyno bakterijų pusiausvyrą. Susitikimo vieta – Bunkeris arba Duobė.

Nė nepajutau kaip į tą duobę įkritau. O čia, – vieni duobagyviai: klumpelės, pintys ir hidrų netrūksta. Žodžiu, pirmuonys ir visos pirmauja, kuri greičiau prisisiurbs. Susipažinau su kažkokia klumpele, na toji mane iškarto prie baro: stovim, gurkšnojam fermentą ir stebim, kaip duobagyviai linksminasi. O pažiūrėti buvo į ką. Vaišių stalą apstoję duobagyviai gaudo maistą juodais čiuopikliais, apčiulpia ir užgeria fermentu. O jau fermento tikrai netruko ir to ekologiško maisto, bet koks čia ekologiškas maistas baciloms, baciloms kuo bjauriau tuo geriau. Žodžiu, geriau nesugalvosi... Ir aš gėriau, oi gėriau, ir ta košele vis užkandau. O koks fonas... Didžiuliame ekrane pirmuonių portretai ir visi žiuželiais dabinti. Čia ir amebų, ir hidrų kolonijos pristatytos, ir kino industrijos, taip sakant kino duobkasių atstovai, o ir klumpelių, žiuželinių bei kitokių kino darbuotojų gausybė. Ir vedantysis, toks Mikutentojas buvo, savo sodriu bosu visus draugauti kvietė. Žiūrėjau į tą ekraną, fermentą gurkšnojau ir muzikinio fono klausiausi. O tą foną fonu nepavadinsi, jau taip skėlė roką strazdas arba Drazdas giesmininkas, su savo rokbanda, jog kojos pačios ėmė šokti.

– Bendravimas tai dalinimasis informacija, – bandžiau užmegzti kalbą su klumpele.

– O man daugintis daug maloniau nei dalintis! – sušuko klumpelė ir nusitempė mane šokti. O aplinkui dar daugiau klumpelių ir visos, kad šoka, kad šoka klumpakojį ir šonais trinasi. Nusibodo man su ta klumpele šonais trintis, čia žiūrėk išties daugintis pradėsi, ir nurūkau į rūkyklą. Tiksliau laukan atsivėdinti.

O čia jau diskusija pilname įkarštyje, net sniegas aplinkui aptirpęs.

– Pasirodo, ne itin griežtos sanitarinės sąlygos išeina į naudą – lietuviai turi 1,5 karto daugiau žarnyno bakterijų nei vokiečiai, dėl to rečiau serga.
Žmogaus žarnyno mikrobiota yra įgyjama ankstyvoje vaikystėje ir būna gana stabili visą gyvenimą. Daugelis suaugusių Lietuvos gyventojų turi dar sovietiniais laikais, vaikystėje, įgytą žarnyno mikrobiotą, kurios įvairovė didesnė, nes tais laikais higienos ir sanitarijos reikalavimai buvo ženkliai mažesni nei dabartiniai, besiremiantys ES taisyklėmis, – varė pintis.

– Taip, kad kaip tu neeuropėtum ar dar kaip atrodytum pasikeitęs, atsikratęs sovietmečio kompleksų, tai tik išorinis įspūdis, dar reiktų pakeisti žarnyno mikrobiotą , kokį sveiką maistą bevalgytum vis tiek perrrsi sovietmečio smarve, – pritarė jai ameba.

– Klausykit. Aš jums rimtai, kaip pintis pintims sakau, nustokite jūs visokį ekologišką maistą kimšusios, vis tiek žarnynai tarybiniai, čia jau jokios kino bakterijos nepadės.

– Ko jus čia apie žarnyną, geriau apie kiną padiskutuokim, – įsikišo klumpelė.

– Ką čia kalbėti, – apie mirštantį arba nieko, arba gerai.

– Ak tu bacila, kinui duobę kasi!?. Tuoj aš tau!.. Pisimištiškų pastailų nebeslkleisi!..

– Pati tu tuoj mirsi!..

– Ko čia rėkaujat, ko čia šaukiat... Antibiotikų (policininkų) prisišauksit…

Aš ir vėl prie baro, o čia dvi kino veteranės apie maisto gamybą kalbasi, receptais apsikeisti siūlo. Viena jau išsitraukė savąjį ir kiša man įnirtingai:

– Tu nežiūrėk, kad ne tau išrašytas, vien šalutiniai poveikiai ko verti…

Neatsimenu kaip savo žiuželinėje atsidūriau. Ryte atsibudau troškulio kankinamas. Na ir prisifermentavau vakar. Sveikatos be, o čia dar pati: Kada grįžai?.. Ko nepaskambinai?.. Tikra tripanasoma.

– Tripanasoma*, tripanasoma tu mano... Kai tik į tave pasižiūriu,

tai ir užsimanau miego. Jau tokia nuobodybė.

Ne, kad būčiau kokia ameba, gyvenčiau sau laisvai, kasdien prisisiurbęs, bet ne, dar tie sporagyviai, – ant visko gatavo, baigia visas jėgas iščiulpti. Visą gyvenimą norėjau būti chlamydonu, užsiiminėti naudinga aplinkai fotosintėze, taip sakant, gerinti orą...Tai ne, – turiu tokią tripanasomą ir baigiu užmigti. Aš chlamydonas!.. Aš chlamydonas!..

– Eik tu žiuželini!..

Tripanasoma* – pirmuonis, parazituojantis žmogaus organizme ir sukeliantis miegligę.

Portretai

Maironis padėjo prikelti Jūratę ir Kastytį

2012 gruodžio mėn. 22 d. 16:00:52 Perskaitė 31

Prieš didžiąsias metų šventes animacinio kino režisieriai ir dailininkai Aurika ir Algirdas Seleniai užbaigė animacinį filmą „Jūratė ir Kastytis“, sukurtą Jono Mačiulio-Maironio to paties pavadinimo poemos motyvais. Jie prisipažįsta, kad visą laiką jautė į nugarą alsuojančią Maironio dvasią, nes darbai, kaip reta, ėjosi labai sklandžiai.

Atsigręžti į lietuviškus kūrinius

Kodėl žinomiems animacinių filmų kūrėjams kilo sumanymas sukurti animacinį filmuką, remiantis garsiąja Maironio poema „Jūratė ir Kastytis“? „Tai daugiau pasakiškas ir animacijai labiau tinkantis kūrinys. Kadangi mes dar kuriame mitologine tema - tai čia irgi iškyla visos tos dievybės - Jūratė, Perkūnas ir taip toliau. Pagalvojome, kodėl nepratęsti šios mitologinės temos. Dar Maironį pagerbsime jubiliejaus proga ir dar sukursime gražų animacinį filmuką“, - kūrybos motyvus dėsto dailininkė A.Selenienė.

Kaip tik prisidėjo ir gražus Maironio 150-ies gimimo metų jubiliejus. „Apskritai mes dirbame kultūrai, ir netgi stengiamės daugiau dirbti lietuviškai auditorijai. Ir kai kyla kalbų dėl visokių užsieniečių pripažinimo ir visa kita, mes nesistengiame įtikti, nes mums ir taip neblogai sekasi. Apskritai mes dirbame Lietuvai. Mūsų toks mąstymas buvo dar dirbant Lietuvos kino studijoje: tuo metu, kai visokie filmukai apie džerius ir mikimauzus buvo labai populiarūs, mes pradėjome kurti filmus lietuviška tematika. Sukūrėme legendinių Lietuvos moterų ciklą. Pirmas filmas buvo „Vilniaus mergelė“, skirtas gimtajam miestui Vilniui - aš vilnietis, o Aurika, tiesa, yra kilusi iš Telšių. Žodžiu, stengiamės kurti kultūrine tematika, dėl to vienu metu buvome gana nepopuliarūs kino studijoje, nes prodiuseriai laikėsi pozicijos, kad tai nėra komercinės tematikos filmai ir dėl to sulaukėme nemažai replikų. Bet pamažu įtikinome, kad ir tuos lietuviškus filmus labai noriai žiūri būtent užsieniečiai. Ir tai, kas lietuviška, jiems tikrai įdomu. Todėl reikia atsigręžti ir į lietuviškus vaidybinius filmus - kaip į tuos nuostabiuosius režisieriaus Arūno Žebriūno filmus „Velnio nuotaka“, „Gražuolė“, „Paskutinė atostogų diena“, nes tai yra tikrasis mūsų, lietuvių, veidas. Dėl to mes ir stengiamės daug dirbti ties šia kultūrine tematika“, - sako 56-erių A.Selenis.

Maironiška dvasia

Iš pradžių animacinius filmus kuriantys sutuoktiniai atidžiai studijavo Maironio poemą, garsiai ir tyliai skaitydami posmus, netgi išsirinko reikšmingiausius ir juos sudėjo į 2,5 minutės trukmės filmuką.

Ar studijuodami kūrinio nesusimąstė, kaip būdamas kunigas Maironis išrutuliojo tokią aistringą Jūratės ir Kastyčio meilės istoriją, kuri sužimba įvairiomis jausmų spalvomis? „Kiek žinau iš Maironio biografijos, dėl šitų dalykų jam yra kliuvę nuo bažnyčios hierarchijos. Taigi Maironis yra labai įdomi asmenybė. Bet yra ir kitas dalykas - jisai stengėsi kurti lietuviškai. Kaip J.Basanavičius, taip ir Maironis - jie davė pradžią lietuviškai kultūrai. Būtent poetas stengėsi paimti tautosakos kūrinį - tai jam buvo labai svarbu. O kodėl „Jūratė ir Kastytis“? Manyčiau, nemažai reikšmės dar turi ir tai, kad poetas labai mylėjo Palangą ir jūrą. Tai matyti ir iš nuotraukų. Ir kai mes pradedame savo filmą, aš taip ir įsivaizdavau, kad jis sėdi savo sodyboje Palangoje ar kažkur pajūryje ir jam kyla vizijos apie Jūratę ir Kastytį. Ir kartais, žinote, ta kūrybinė tiesa, intuicija nenuvilia - kartais net nežinodamas atspėji tam tikrus istorinius faktus“, - sako A.Selenis.

Jis yra pagrindinis idėjų iniciatorius. O Aurika? „Ji yra mano partnerė, bendražygė, kuri lygiai taip pat mąsto, kaip ir aš, ir labai stipriai palaiko. Geresnio partnerio kaip Aurika nerasi. Ji dar papildo tas idėjas ir padeda jas įgyvendinti, būdama labai gabi dailininkė, ilgą laiką dirbusi kino studijoje - regis, nuo 1987-ųjų. Galima sakyti, kad Aurika jau yra animacinio kino veteranė“, - komplimentų žmonai pažeria Algirdas.

Sutuoktiniai džiaugiasi, kad dirbant prie šio animacinio filmuko nepasitaikė jokių kivirčų, ko pasitaikydavo anksčiau, netgi nesusikirto nuomonės dėl Jūratės ir Kastyčio vizualinių paveikslų. „Iš pradžių buvome sukūrę prie liaudies meno linkstančius personažus - jie buvo išmarginti ir spalvingi, bet paskui nutarėme pakeisti visą stilistiką, nes poemos herojus norėjosi pavaizduoti visiškai kitaip - ne taip banaliai, ne taip sausai ar saldžiai. Norėjome turinį atpasakoti taip, kaip mes patys tai jaučiame. Sumanėme padaryti gyvą, kupiną energijos filmą, būtent šrichuotą, o ne spalvintą. Kadangi šitą kūrinį kunigas sukūrė, tai labai tiko nespalvotas variantas“, - apie kūrybinę virtuvę pasakoja Aurika, kuri vienu ypu atliko visus jai patikėtus darbus.

Pusę metų kurtas animacinis filmukas, kuriame plėtojama pagrindinė Maironio poemos „Jūratė ir Kastytis“ siužetinė linija, yra sukurtas pieštos animacijos technika, į piešinio struktūrą įterpiant garsiojo kūrinio posmus, imituojant Maironio kaligrafiją. Ką sutuoktiniams sako nuojauta - ar Maironiui patiktų šis filmas apie Jūratę ir Kastytį? „Aš manau, kad jam patiktų, nes mums sekėsi dirbti. Aš tikiu tais energetiniais dalykais, kas jau kas, bet menininkai tuos dalykus jaučia gerai. Įtariu, kad paties Maironio dvasia mums padėjo. Žinote, įdomu tai, kad retai taip galime šnekėti apie savo kūrybą kaip apie šitą filmuką“, - džiaugiasi Algirdas. Beje, animaciniame filme pasirodo ir pats Maironis. O garso takeliui panaudoti žymaus šiuolaikinio kompozitoriaus Filipo Glaso (Philip Glass) kūrinio motyvai. „Šitą mūsų filmą lydėjo sėkmė. Mes dviese jį padarėme per pusę metų, kalbant apie animaciją, tai yra labai greitai“, - džiaugiasi net naktimis dirbusi dailininkė.

Animacinio kino kūrėjai prisipažįsta, kad vis dar jaučia didžiulį susidomėjimą animaciniu kinu, prie kurio pluša jau daugybę metų. „Anksčiau samdydavome animatorius, kompiuterininkus, o dabar patys viską darome. Aš pramokau dailininkės animatorės amato, o Algis išmoko visas kompiuterines programas. Ir dviese tiesiog galime įgyvendinti bet kurį savo sumanymą“, - šypsosi Aurika, kuri su sutuoktiniu „Animacijos studijos“ darbus dažniausiai atlieka namie Vilniuje. Nepaisant daugybės kūrybinių darbų, jie spėjo pasipuošti ir eglutę, o dabar galės ramiomis galvomis sutikti gražias žiemos šventes.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"

2012.12.22 dienos straipsnis

****************************************************

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS

Mitas judesyje

ANDRIUS GRIGORJEVAS

[skaityti komentarus]

„Lietuvių legendos ir mitai“ – Aurikos ir Algirdo Selenių per dešimt metų sukurtų animacinių filmų rinkinys. Jame galima rasti dešimt trumpų animacijos kūrinių, vieną vaizdo montažą ir autorių animacijos studijos demonstracinį įrašą. Daugelį šių darbų vienijanti ašis – mitologija.

„Eglė žalčių karalienė“ – nespalvotas septynių minučių trukmės darbas, vaizdais perpasakojantis klasikinės lietuvių liaudies pasakos siužetą. Jūros ošimas, apeigų folkloro grupės „Kūlgrinda“ atliekamos giesmės ir grėsmingi tiršti tonai sukuria tamsią chtoninę atmosferą. Šiame filme kūrybingai pateikiamos kadruotės – kadro formavimas pasiduoda ne laiko ar vietos logikai, bet yra kuriamas pagal vidines pagrindinių veikėjų būsenas: personažai, veikiantys tame pačiame laiko ir erdvės taške, atsiduria grafiškai atskirtose ekrano dalyse. Tokia iliustracija gana įtaigi, ji padeda intuityviai susigaudyti siužeto transformacijose, kurių nesugeba perduoti įprasti grafiniai elementai. Tačiau to nepakanka, kad istorijos nežinantis žiūrovas galėtų perprasti visą siužetą kaip vientisą pasakojimą. Keletoje vietų garso takelis ima veikti kaip kelrodis, bet šis animacinis filmas nėra įgarsintas, tad dažniau tenka klajoti atminties užkaboriais, bandant prisiminti Eglės žalčių karalienės istoriją, ir šias žinias iškart pritaikyti ekrane greitai besikeičiantiems vaizdams. Mitologinių ar stebuklinės pasakos temų perteikimas reikalauja specifinės išraiškos. Šiame darbe naudojama aiški, stipriai štrichuota linija. Toks vaizdo pateikimas kartu su ornamentiškai ir aiškiai geometriškai artikuliuotomis erdvėmis puikiai atitinka pasirinktą temą.

„Žemaičių pramotė“ – labiausiai mitologiškas pasakojimas iš visų, įtrauktų į šį animacinių filmų rinkinį. Pirmiausia dėl to, kad tai – ne stebuklinė pasaka, legenda ar padavimas, o konstruojamas sumodernintas mitas. Šis pasakojimas yra pradžių pradžia, fantastiška tautos išgyvenimo ir kelionės istorija, įvykių, paskendusių tarp daugybės kitų pradžių pradžios istorijų, grandis. Taip pat tai tekstas, iš kitų darbų labiausiai išsiskiriantis laisvu šaltinių traktavimu. Šiame animaciniame filme pateikiamas kosmologinis modelis, kuriame peržengiamos lietuvių mitologinio pasaulio ribos. Čia stilingai dera klasikiniai archetipiniai įvaizdžiai ir modernūs populiariosios kultūros fragmentai. Svetimas žemei būtybes primenančios transcendentinės galios, kurios išgelbsti ir užaugina pramotę, statiško mitologinio pasaulio nedarko, o netgi jį papildo. Pasakojama istorija apima du simetriškus epizodus. Pirmojoje siužeto slinktyje žūstanti tauta į aukštesnių jėgų rankas atiduoda mergaitę, kuri užauga ir atkuria savo tautą. Antrojoje slinktyje tauta, lydima savo įkūrėjos, leidžiasi į pavojingą kelionę – naujų namų paiešką. Jau pats pavadinimas nurodo, kad tai pasakojimas ir apie tautą, ir apie ją globojančią jėgą. Nors pasakojimas yra iliustratyvus, jis funkcionuoja lyg naratyvinis kondensatas, pateikiantis lakonišką istoriją.

„Giesmė“ – vienas naujesnių Aurikos ir Algirdo sukurtų filmų. Garso takeliui pasirinktas puikus Philipo Glasso kūrinys „Mad rush“. Kita vertus, šis muzikinis kūrinys retsykiais atrodo kiek per stiprus, nes jo diktuojamas tempas ir kaita pavergia vaizdą, netgi nustumia jį į antrą planą. Akcentuojant tik figūratyvius elementus, šį filmą sunku apibūdinti kaip mitologinį. Net pati filmo „Giesmė“ pradžia primena kūrinius, kuriuose atskleidžiamas autoriaus, jo kūrybos ir pasaulio santykis (pvz., Jacqueso Drouino „La Paysagiste“). Vis dėlto ekrane vykstančios transformacijos yra abstrakčios ir nurodo ne konkretų laiką, o laisvės, skrydžio, vaisiaus ragavimo, gimimo archetipus. Tai, kas yra anapus laiko arba jo pradžioje, žymi būtent mitologinę sąmonę. Šiame filme vyksta įdomus dialogas tarp dailininkui-grafikui Stasiui Krasauskui būdingo figūrų traktavimo ir animatorių vaizdo suvokimo.

Filme „Lietuvių mitologiniai dievai“ atskirais minisiužetais pristatomas Perkūnas, Žemyna, Gabija ir Velinas. Fone skamba ištraukos iš apeigų folkloro grupės „Kūlgrinda“ giesmių ir dūdmaišiais atliekama kompozicija iš muzikos albumo „Tylos Labanoro“. Kiekvieno epizodo pradžioje trumpai pristatomas dievas ir pavaizduojamas stilizuotas jo atvaizdas, kuris keičiasi, transformuojasi ir plečiasi. Panašiai sudarytas ir kitas animacinis filmas „Lietuvių mitologinės būtybės“. Pastarasis yra dinamiškesnis ir apjungia kelis planus. Abu darbai yra daugiau iliustratyvūs nei animaciniai kūriniai. Juose, regis, animacija funkcionuoja tik kaip priemonė atskirų dievų atvaizdams transformuoti, apjungiant metoniminius elementus į vientisą laike besirutuliojantį vaizdą.

„Magas“ – šmaikštus vaizdo kūrinėlis, keliantis šypseną ir žavintis paprasta atlikimo technika. Čia veidrodinio atvaizdo principu kuriami groteskišką pavidalą įgyjantys rankų ir veido atvaizdai, kuriuos lydi prie jų priderintos autorinės kompozicijos. Nors pateikimas yra šmaikštus ir ironiškas, penkios pasikartojančių variacijų minutės, atrodo, kiek prailgsta. Taip pat kyla klausimas, kodėl ši kompozicija buvo įtraukta į rinkinį „Lietuvių legendos ir mitai“. Atsakymas turbūt slypi pačiame kūrinyje – tai smagus pokštas, atsveriantis rūstų mitologinį rimtumą.

„Vilniaus mergelė“ yra didesnės animatorių komandos atliktas darbas. Tai gana kruopščiai nupieštas ir dinamiškas animacinis filmas, bet dėl trumpos filmo trukmės nukenčia siužetas. Žiūrint šį trumpą filmą, atrodo, kad į vieną kūrinį susipina gausybės stebuklinių pasakų naratyvų nuolaužos.

Likusieji rinkinio darbai menkai susiję su mitologija, nors ir dinamiški, bet atrodo esą skirti jaunesnių žiūrovų auditorijai.

Derėtų atskirai paminėti autorių parinktus fonus, panaudotus filmuose „Giesmė“ ir „Žemaičių pramotė“. „Giesmėje“ grubius raižinių spaudus primenantys statiški galinio plano paveikslėliai puikiai dera su plonomis, erdvę raižančiomis linijomis. Daugelyje darbų A. ir A. Selenių kuriama animacinių filmų vaizdo estetika yra labai patraukli ir puikiai tinka mitologiniams siužetams perteikti. Animacijos žanras daugelyje Selenių filmų atskleidžiamas ne kaip judesio ir pasakojimo sintezė, o kaip įvaizdžių prikėlimas ir įforminimas. Reikia tikėtis, kad ši animacijos studija ir toliau sieks prikelti mitologinius siužetus naujam gyvenimui.

ANIMACIJOS REANIMACIJA

Algirdas Selenis

Nijolės Valadkevičiūtės animacinio filmo "Beveik vampyras ir mažytė" kadras

Gegužės 7-15 d. Maskvoje vyko šeštasis Nepriklausomų Valstybių Sandraugos, Latvijos, Lietuvos ir Estijos kinematografininkų forumas, kurį rengė šių šalių kinematografininkų sąjungų konfederacija. Jos centras įsikūręs Maskvoje, Centriniuose kino namuose.

Kad kino forumas gyvuoja jau šešerius metus, rodo jo svarbą. Jis sudaro sąlygas ne tik susitikti seniems ir naujiems kino meistrams, aukšto rango kino specialistams bei prodiuseriams, bet ir apžvelgti panoramą to, kas vyksta dabartinėje postsovietinėje erdvėje, profesionaliai aptarti problemas bei tendencijas. Didelį dėmesį šiam kino forumui skiria Rusijos žiniasklaida bei garsūs kino kritikai, kurių vardai yra žinomi ir už "naujosios erdvės" ribų. Į jį atvyksta Vakarų specialistų atsirinkti kino kūrinių europinio masto tarptautiniams kino festivaliams bei mugėms. Į forumą kviečiami filmai, atrinkti autoritetingos komisijos pagal pagrindinį kriterijų - meniškumą bei ieškojimų tendencijas. Konfederacija skiria nemažai lėšų dalyvių išlaikymui forumo metu bei apmoka kelionės išlaidas, taip pat akredituoja žiniasklaidos atstovus. Forumą globoja bei remia aukščiausios Rusijos valdžios institucijos - Užsienio reikalų ir Kultūros ministerijos.

Į VI kino forumą iš Lietuvos buvo pakviestas režisierius Šarūnas Bartas, buvo parodyti jo filmai "Praėjusios dienos atminimui" (1990 m.), "Trys dienos" (1991 m.), "Koridorius" (1995 m.), "Mūsų nedaug" (1996 m.), "Namas", (1997 m.), filmas "Laisvė" buvo demonstruotas praėjusių metų forume. Taip pat pakviesta Janina Lapinskaitė su nauju dokumentiniu filmu "Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis" (2002 m.); Nijolė Valadkevičiūtė su animaciniu filmu "Beveik vampyras ir vaikas" (2002 m.); Aurika ir Algirdas Seleniai su animaciniu filmu "Žemaičių pramotė" (2002 m.).

Būdamas animacinių filmų režisierius nesiimu išsamiai pasakoti apie šį kino forumą, jame rodytus vaidybinius bei dokumentinius filmus - jų buvo daug ir gana įdomių. Apsiribosiu savo žanru - animacija. Glaustai perpasakosiu, ką apie NVS ir Baltijos šalių animaciją parašė garsi rusų tarptautinės klasės animacinio kino ekspertė ir kritikė, vieno iš penkių geriausių pasaulyje animacinio kino festivalių "Krok" programų vadovė, daugelio pažintinių filmų apie animaciją autorė Natalija Lukinych leidinyje "Kinoforum", Nr. 1. Šis žurnalas pradėtas leisti 2002 m. balandžio mėnesį. Natalija Lukinych straipsnyje "Reanimacija animacii", remdamasi ankstesnių metų kino forumų programomis, analizuoja postsovietinio laikotarpio kūrybines animacijos tendencijas.

Jau pats straipsnio pavadinimas nusako optimistinį šios apžvalgos turinį: "Per paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį beveik visose NVS ir Baltijos šalyse nuskurdusios valstybinės ar naujai susikūrusios nepriklausomos animacinio kino studijos ėmė orientuotis į rinkos dėsniais paremtą kino gamybą, ir daugeliui šių studijų pavyko ne tik išgyventi, bet ir įrodyti savo konkurencinį pajėgumą festivalių ekranuose. Be to, animacija akivaizdžiai atjaunėjo ne tik postsovietinėse šalyse, bet ir visame pasaulyje, savo gretas papildė naujos kartos režisieriais bei dailininkais, kurių darbuose atsispindi pačios aktualiausios XX a. pabaigos temos. Šie filmai buvo sukurti novatoriška, pačiomis pažangiausiomis technologijomis bei išraiškos priemonėmis besiremiančia kalba". Tačiau autorė pažymi, kad yra valstybių, kaip antai Kirgizija, Tadžikistanas, Turkmėnija, Moldova, kuriose kinui skiriamos ganėtinai skurdžios lėšos ir animacija baigiama pamiršti. Rašydama apie Rusijos animaciją Natalija Lukinych pabrėžia didelę reikšmę šios šalies animacijai turėjusį faktą - 2000 m. "Oskaro" premiją režisieriui ir dailininkui Aleksandrui Petrovui už autorinį filmą "Senis ir jūra", sukurtą pagal to paties pavadinimo E.Hemingway`aus apysaką. Šis įvykis suteikė naują statusą nacionalinei rusų animacijai, nes iki tol animatoriai, kukliai kurdami uždaruose cechuose, buvo stumiami į "vaikų kampelį". Kino propagandininkai nenorėjo, o kai kur ir dabar nenori skirti animacijai savo "brangaus" dėmesio. Apie svarbius animatorių laimėjimus, kuriant rimtų žanrų filmus suaugusiems, buvo neįprasta kalbėti, todėl laikui bėgant susiformavo banalus, neišmanėliškas animacijos, kaip vaikiško, pramoginio žanro, apibūdinimas. Nepaisant to, animacija Rusijoje gyvuoja, tebestebindama vis didėjančiu talentų skaičiumi. Vis aktyviau bendradarbiaujama su užsienio studijomis įgyvendinant bendrus projektus. Rusijos ir Didžiosios Britanijos šviečiamieji animaciniai serialai sėkmingai kuriami Maskvoje įsikūrusioje kino studijoje "Kristmas". Jie džiugina žiūrovus bibliniais ir W.Shakespeare`o pjesių siužetais. Aktyviai dirba studija "Žmogus ir laikas", kuri irgi bendradarbiauja su britais. Joje kuriami filmai rusų pasakų motyvais, kurie labai domina užsienio žiūrovus ir užsakovus. Tačiau Rusijos animacija taip pat stokoja nacionalinių televizijų dėmesio. Televizijoms svarbi tik reklaminė animacija. Kita vertus, reklaminės produkcijos užsakymai suteikia papildomų lėšų studijų gyvavimui. Garsi Aleksandro Tatarskio studija "Pilot", kurioje dirba daug talentingų jaunų autorių, sėkmingai kuria originalius filmus užsienio rinkai. Didžiulę reikšmę jaunųjų talentų profesionalumui ir brandai turi aukštieji animacijos režisierių kursai VGIK, kurie prasiplėtė įkūrus naują fakultetą su dailės ir kompiuterinio meno specialybe.

Sunkų periodą gyvena Ukrainos ir Baltarusijos animacija, nors ir čia, nepaisant sunkumų ir stagnacinio kūrybos pobūdžio, gimsta įdomių ir originalių filmų. Tik entuziazmo dėka N.Marčenkovos, N.Černyšovos, E.Sivokonio studijos gana sėkmingai atstovauja savo šaliai tarptautinių festivalių ekranuose. Ukrainiečiams padeda komerciniai užsieniečių užsakymai. Ypač pažymėtina nepriklausoma animacinių filmų studija "Borisfen" (Kijevas).

Postsovietinės Eurazijos šalys mažiausiai skiria dėmesio animacijai. Turkmėnijos totalitarinis režimas apskritai nepalankus kinui. Aktyvesni animacijos kūrėjai Kazachstane. Čia kartais pavyksta sukurti vieną kitą rimtesnį filmą (K.Seidanovo ilgo metražo animacinis filmas "Kadyro laimė" - "Kazachfilm").

Algirdo Selenio ir Aurikos Selenienės animacinio filmo "Žemaičių pramotė" kadras

Uzbekai, ir tie pateikė keletą filmų, sudominusių užsienio rinką. N.Tulechodžajevo filmui "Alpamyš" ir S.Muratchodžajevos "Papūgai" sulaukti komercinio pripažinimo padėjo 13 minučių metražai, patogūs demonstruoti per televiziją. Pripažinimą pelnė ir Armėnijos animaciniai lėliniai filmai. Režisierė G.Martirosian savo nuoširdžiais animaciniais filmais "Gabusis asiliukas", "Karas", pasakų ciklu "Apie malūno dvasias" sužavėjo užsienio žiūrovus.

Iš Baltijos šalių ypač sėkmingai į užsienio rinkas skverbiasi Latvija. Lėlinių filmų studija "Animacinė brigada" per dešimt metų sukūrė daug plastilininių filmų, tiesiog užtvindžiusių užsienio muges bei festivalius. Tai animacinių filmų serialai "Avarinė brigada", "Munk ir Lemmi", "Žvėrys", "Mini filmai". Neabejotinas prodiuserio ir scenaristo M.Putninio bei režisieriaus J.Cimermano talentas ir energija pelnė studijai tarptautinį pripažinimą ir ekonominę sėkmę. Tarptautinio pripažinimo sulaukė ir jauno režisieriaus N.Skapano medinių mechaninių lėlių fantasmagorinis filmas "Kubinija" ir lyriška plastilininė pasaka "Pavasaris". Tai jam suteikė galimybę įkurti savo nepriklausomą studiją. Taip pat puikiai užsirekomendavo nauja nepriklausoma studija "Rijl", patraukusi dėmesį itin profesionaliais darbais dideliuose tarptautiniuose projektuose. Labiausiai žinomas - prancūzų režisieriaus M.Oselot ilgo metražo animacinis filmas "Kiriku ir burtininkė". Iš komercijos uždirbti pinigai sėkmingai panaudojami autoriniams filmams kurti. Nepriklausoma režisierės ir prodiuserės R.Stiebrės animacinių filmų studija "Dauka" taip pat sėkmingai garsina Latvijos vardą tarptautinėje arenoje. Ši studija neapsiriboja vien pieštais animaciniais filmais vaikams, bet kuria ir puikius filmus visai šeimai, originalius filmus politine tematika suaugusiam žiūrovui.

Ir vis dėlto gyvybingiausiai ir konkurencingiausiai rinkos sąlygomis pasirodė Estijos animacija, 2002-ųjų išvakarėse atšventusi 70 metų jubiliejų. Jau devinto dešimtmečio pradžioje nuo valstybinės "Tallin-film" studijos atsiskyrusios nepriklausomos animacinių filmų studijos - garsaus režisieriaus ir dailininko P.Pernu "Esti-Jonisfilm" ir taip pat žinomų režisierių R.Unto, H.Volmerio, P.Pedmansono bei M.Laaso "Nuku-film"- pradėjo įgyvendinti aukšto meninio lygio autorinius ir komercinius projektus. Gausią apdovanojimų kolekciją surinkę konceptualūs fantastiniai filmai - P.Pernu "Morkų naktis", P.Tender "Viola", "Monblanas" - atvėrė kelius ir tokiems pat profesionaliems komerciniams filmams. Estijos animatoriai kuria ir itin meniškus filmus suaugusiems, ir vaikams, neapsiribodami kuriuo nors vienu žanru. Meninėmis išraiškos priemonėmis ir originalia tematika išsiskiria šie filmai vaikams: "Lotta", "Tomas ir Flaffi", "Dievo karvučių kalėdos" (rež. J.Peldma ir H.Ernits). R.Unto lėlinis animacinis filmas iš serialo apie fermerį Samiuelį - "Samiuelio internetas" ("Nuku-film") - unikalus: jis laimėjo prizų autorinių filmų festivaliuose, taip pat turi didelę paklausą komercinėje rinkoje. Estai nebijo eksperimentuoti, ieškoti naujų technologijų ir išraiškos priemonių. Jaunas "Nuku-film" studijos režisierius M.Laasas kuria drąsius filosofinius filmus, kuriuose meniškai sujungiamos kelios stilistikos - trimatė kompiuterinė ir videovaidybinė (filmas "Kelias į nirvaną"). Panašūs eksperimentiniai filmai visai šeimai kuriami naujoje filmų studijoje "Multi-film", kuriai vadovauja jaunas režisierius M.Randas. Vienas iš tokių jau daugelį festivalių apkeliavusių filmų - žaismingo avangardinio siužeto pasaka "Arklys ir uodas", sukurta trimatės grafikos programa.

Keista, kad minėtame apžvalginiame straipsnyje N.Lukinych, plačiai aprašydama kitų šalių animaciją, tiek mažai dėmesio skiria lietuviškajai. Spėju, kad ji remiasi ankstesnių kino forumų bei "Krok" festivalių atrankose matytais filmais. Jei taip, tai kodėl ji nepamini praeitų metų forume demonstruoto Linos Venslovienės, mano galva, tikrai puikaus filmo "Zyzla" (2001 m.) arba ten pat rodyto įdomaus Ievos Bunokaitės animacinio muzikinio filmo "Čiao bambino" (2000 m.)? Nepamini ir Jūratės Leikaitės į 2001 metų "Krok" festivalio informacinę programą patekusio linksmo filmo "Sraigė išpuikėlė" (2000 m.), taip pat gana profesionalaus Artūro Bukausko filmo apie Maskvą, įėjusio į vieną didžiausių rusų organizuotų tarptautinių projektų - serialą, skirtą Maskvos jubiliejui Reikėtų klausti kritikės, kodėl iš gana gausaus ir, jos nuomone, "vienodos stilistikos bei išraiškos" lietuviškų animacinių filmų ji išskiria tik Aurikos ir Algirdo Selenių filmus "Vilniaus mergelė" (2000 m.) bei "Neringa" (2001 m.). Šie filmai kritikei įdomūs "savo meniniu stiliumi ir atlikimo meistriškumu, animacinės kalbos metaforiškumu ir plastine išraiška". Taip pat ji labai šiltai atsiliepia apie Nijolės Valadkevičiūtės filmus "Keistame laike" (2000 m.), "Sezamai, atsiverk" (2001 m.), kuriems scenarijus sukūrė jos sesuo Eligija Volodkevičiūtė. Greičiausiai minėtų autorių filmus N.Lukinych išskiria todėl, kad šie filmai buvo patekę į 2001 metų "Krok" konkursinę programą. Straipsnio autorė neužsimena ir apie vienintelę Lietuvoje nepriklausomą, bet jau gerai užsienyje žinomą Valento Aškinio studiją "Vilanium", kurioje sėkmingai dirbama prie įvairių tarptautinių komercinės animacijos projektų. Šioje studijoje yra ir jo vadovaujama animacijos mokykla. Autorinius lietuvių animatorių projektus finansuoja Lietuvos kultūros ministerija, kuo negalėtų pasigirti kitų šalių kūrėjai.

Ir vis dėlto, įveikdama ekonominius sunkumus ir didesnio dėmesio stoką, animacija Lietuvoje gyvuoja, o tai svarbiausia.

******************************************************

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

MENŲ FAKULTETAS

LAURA KRASAUSKIENĖ

DIPLOMINIS DARBAS

"MEDIS LIETUVIŲ VAIZDUOJAMAJAME MENE NUO PAGONYBĖS IKI ŠIŲ LAIKŲ"

Ištrauka iš diplominio darbo

"Lietuvoje nėra daug animacijos pavyzdţių pasirinkta tema, tačiau Lietuvių mitologijos bei medţio simbolikos vaizdavimas būdingos ir šiam ţanrui.

Šiandien gerai ţinoma Lietuvos reţisierė Nijolė Valadkevičiūtė savo, kaip animatorės kelią pradėjo 1983 m. sukūrusi pirmąjį savo animacinį filmą ,,Medis", o uţ filmą ,,Edeno sodai" (2008 m) buvo nominuota „Sidabrinės gervės" apdovanojimuose geriausio animacinio filmo kategorijoje.

Reţisierius, animatorius Z. Šteinys yra sukūręs animacinį filmą „Dosnumas" (1988 m), pagal pasaką „Dosni obelis". Filme siekiama perteikti keturis ţmogaus gyvenimo etapus: vaikystę, jaunystę, brandą ir senatvę. Šie aspektai būdingi ir mitologiniam gyvybės medţiui. Reţisieriaus darbuose jaučiamos metafizinės nuotaikos, filosofinė potekstė. Kiekvienas filmo elementas turi savo simbolinę prasmę, savitą reikšmę, atskleidţiančią filmo sudėtingumą. Šis filmas buvo įtrauktas į geriausių tuo metu SSRS filmų dešimtuką.

Šiuolaikiniai animatoriai Aurika ir Algirdas Seleniai 2008 metais sukūrė animacinį filmą „Lietuvių mitologinės būtybės". Tai antra dalis animacinių filmų ciklo „Lietuvių mitologiniai dievai ir būtybės". Pirmoji dalis – „Lietuvių mitologiniai dievai" jau buvo pristatyta kino visuomenei tiek Lietuvoje, tiek uţsienyje 2007 metais. „Šis animacinių filmų ciklas nepretenduoja į išsamią lietuvių mitologijos apţvalgą, bet siekia supaţindinti ţiūrovą su vienais iš svarbiausių lietuvių mitologinių dievų bei būtybių, kurios ilgainiui tapo spalvingiausiais lietuvių liaudies pasakų personaţais. Taip pat parodomos apeigos, susijusios su šių būtybių garbinimu, aukų atnašavimais. Šiems filmams sukurti buvo pasirinktos vizualiai estetiškos išraiškos priemonės, besiremiančios turtingu tradicinės tautodailės palikimu, imituojant karpinių ornamentikos bei senovės medinių baldų dekoravimo estetika".

******************************************************************************************************

TOP pagal Google

Savaitgalio paskaitymas

Sveiki , nusprendėme atlikti tokį eksperimentą PR kultūros/ kino tema. Dažnai šiandieniniame informacijos sraute sunku įvertinti kiek mūsų autoriai, jų filmai yra minimi / žinomi. Karatais buvimas vieno ar kito žurnalisto ar žiniasklaidos leidinio dėmesio centre atrodytų neleidžia objektyviai to įvertinti. Nusprendėme pasitelkti šiai dienai objektyviausią ir plačiausią pasaulinę paieškos sistemą Google ir pažiūrėti koks yra mūsų kino režisierių populiarumas pagal Google paieškos sistemą kuri apima visą pasaulį. Be abejo šie duomenys nėra pastovūs skaičiai , jie kinta net valandos bėgyje , priklausomai nuo informacinių šaltinių dinamikos . Dažniau tai liečia labiau pasikartojančias pavardes.

Taip pat nusprendėme pažvelgti kiek Lietuvos kinematografininkų populiarumas lyginamas su kitais populiariais Lietuvos autoriais. Tikimės šis Google eksperimentas sukels tam tikrų pamąstymų , kiek mes atrodome populiarūs Lietuvoje ir sau , kiek esame populiarūs apskritai. Tikimės, kad jei kas turės piktumo išlies jį ant Google o ne ant eksperimento autorių.

jei matysite prasmę mielai kvieciame pasinaudoti mūsų tyrimu

Paieška daryta rugsėjo 14d. tarp 10ir 11 val. ryto.

Lukas

Studija NOMINUM

sale@nominum.lt

Kinas TOP pagal Google (ne visi kino žmonės buvo „bandyti“ pagal Google tik dažniau atkreipiantys savo darbais ar pasisakymais dėmesį Lietuvos žiniasklaidoje, taip pat nebandėme, kurie turi garsių bendrapavardžių kaip V.V.Landsbergis)

Google about 230,000 for jonas mekas
Google about 101,000 for arunas matelis
Google about 70,400 for ingeborga dapkunaite
Google about 46,300 for audrius stonys
Google about 26,100 for sharunas bartas / 21,700 for sarunas bartas/
Google about 12,900 for algimantas puipa
Google about 12,600 for gytis luksas
Google about 12,400 for audrius juzenas
Google about 11,300 for janina lapinskaite
Google about 10,800 for kristijonas vildziunas
Google about 2,440 for giedre beinoriute
Google about 1,610 for ilja bereznickas
Google about 1,510 for almantas grikevicius
Google about 1,490 for romas lileikis
Google about 990 for tomas donela
Google about 962 for saulius berzinis
Google about 895 for ignas miskinis /about 19 for ignas mishkinis/
Google about 842 for vytautas zalakevicius
Google about 841 for rimvydas leipus
Google about 716 for algirdas selenis
Google about 672 for valdas navasaitis
Google about 641 for oksana buraja
Google about 589 for algimantas maceina
Google about 530 for kornelijus matuzevicius
Google about 447 for jurate leikaite
Google about 328 for mantas verbiejus
Google about 302 for valentas askinis
Google about 226 for inesa kurklietyte
Google about 22 for emilis welyvis

Taip pat nusprendėme pažvelgti kiek Lietuvos kinematografininkų populiarumas lyginamas su populiariausias Lietuvos žmonėmis, kurie yra vienaip ar kitaip įvertinti Lietuvoje žiniasklaidoje kaip populiarūs:

Google about 17,700 for virginijus alekna (tapatybė LT nugalėtojas)

Google about 747 for muza rubackyte (Lietuvos Mūza – nugalėtoja)

Google about 31,100 for jurga ivanauskaite

Google about 191,000 for sigitas parulskis

Google about 65,600 for andrius mamontovas

Google about 18,100 for marijonas mikutavicius

Google about 795 for arunas valinskas

Google about 721 for henrikas daktaras

Google about 15,500 for rytis cicinas

Pagarbiai

Studija NOMINUM

Lukas, sale@nominum.lt